Sveiki.
Rašau, nes šiuo metu esu gana stipriai pasimetęs gyvenime iki tokios stadijos, kad net nesinori lipti iš lovos, (sunkiosios depresijos forma – bet su rimta priežastimi – tai todėl ne depresija) Norėčiau išgirsti žmonių, kurie galbūt buvo panašioje situacijoje, patarimų.
Greitu metu man 30 metu. Nuo pat pilnametystės pradirbau nekvalifikuotus darbus – McD, konsultantu, fabrikuose ir panašiai. Per tuos metus taip ir neįgijau jokios konkrečios profesijos ar įgūdžių, kurie leistų jaustis užtikrinčiau dėl savo ateities, apart to kad panešti, pakelti, pašnekėti.
Nuo pat mokyklos laikų - neturėjau motyvacijos mokytis ir pasirinkdavau lengviausius kelius..
Dabar kiekviena diena neišeina iš galvos mintis, kad iššvaistyti geriausi mano 10 metų. Per tą laiką, kai jau turėjau kažką sukurti, padaryti, apsirūpinti – o aš šiuo metu tarsi bomžas – tik turėdamas kur gyventi, mokėti nuoma ir paėsti.
Žiūriu į kitus žmones, kurie jau turi specialybes, karjeras, kažko pasiekę, o pats jaučiuosi stovintis vietoje. Labiausiai gąsdina mintis, kad jeigu nieko nekeisiu, jau po kelių metų reikės gyventi tarsi tikrai tiesiogine prasme kaip bomžui.
(Lygintis suprantu kad nereikia, bet jei būsi patenkintas gyvenimu kuris nuvęs į pražūtį, geriau žiūrėti į gerus pavyzdžius)
Didžiausia problema ta, kad net nežinau, nuo ko pradėti ir nėra kam manęs įstatyti į teisingus rėmus ar vėžias.
Nesu žmogus, kuris moka dirbti rankomis. Statybos, mechanika, santechnika ir panašūs amatai man svetimi. Niekada neturėjau galimybės ar noro išmokti tokių dalykų, todėl dabar net sunku įsivaizduoti save šiose srityse, vinies neįkalu „padorei“ į sieną, - galbūt kaip dauguma jaunuoliu, kurie pasirinko profesijas tokias kaip programavimas ar panašias, kuriuose jiems to net nereikėjo..
Nors bendravimas ir būtų mano didžiausia stiprybė - Anglų kalbos žinios taip pat prastos, o tai, suprantu, uždaro nemažai durų...
Vis dėlto noriu kažką keisti. Noriu išmokti profesiją, įgyti įgūdžių, rasti normalesnį darbą ir pagaliau jausti, kad judu į priekį. Nesitikiu greitos sėkmės ar didelio atlyginimo per vieną dieną – tiesiog noriu susikurti tvirtesnį pagrindą po kojomis ir turėti ateities perspektyvą.
Tačiau kai pradedi galvoti, kiek daug dalykų reikėtų išmokti ir kiek laiko tam prireiktų, kartais apima neviltis. Atrodo, kad jau turėčiau būti kažką pasiekęs, o dabar turiu pradėti beveik nuo nulio.
Dabar svarstau eiti iš darbo, galbūt naudotis UZT kursais – bet jei rankos kreivos amatams – bent iki šiolei buvo – ar verta kišti nosį į rankomis profesijas? Bet jei anglų kalbos neturiu – tada irgi gaunasi šūdas.
Todėl – jaučiuosi visiškam šūde/desperacijoje/ be išeities.
Todėl norėčiau paklausti jūsų – ką darytumėte mano vietoje?
• Kaip atrasti savo kryptį, kai net nežinai, kas tau tiktų ir ką sugebėtum?
• Į kokias profesijas ar sritis verta dairytis žmogui, neturinčiam ypatingų įgūdžių, bet norinčiam mokytis nuo pradžių?
• Galbūt patys buvote panašioje situacijoje, kai ilgus metus dirbote paprastus darbus, jautėtės atsilikę nuo kitų, bet galiausiai sugebėjote atsistoti ant kojų? Kaip jums pavyko?
• Kaip susitaikyti su prarastu laiku ir nustoti graužti save dėl praeities, kad liktų jėgų kurti ateitį?
Labiausiai norėčiau išgirsti ne motyvacines frazes, o tikras istorijas ir praktinius patarimus. Ką konkrečiai darėte, nuo ko pradėjote, kokių klaidų vengėte ir ką šiandien darytumėte kitaip?
Manau, kad šioje situacijoje esu ne vienas, todėl galbūt jūsų patirtis padės ne tik man, bet ir kitiems, kurie jaučiasi panašiai.
Ačiū visiems, kurie pasidalins savo mintimis. Šiuo metu man tai tikrai svarbu.